\",\"icon\":\"facebook\",\"link\":\"https://www.facebook.com/theatrumsum\"},{\"svg\":\"\",\"icon\":\"instagram\",\"link\":\"https://www.instagram.com/theatrum.sum/\"},{\"svg\":\"\",\"icon\":\"linkedin-in\",\"link\":\"https://www.linkedin.com/in/indr%C4%97-endriukait%C4%97/\"}],\"settings\":{\"styles\":{\"align\":\"center\",\"justify\":\"center\",\"position\":\"3/11/4/14\",\"icon-size\":\"20px\",\"icon-color\":\"var(--colors-dark)\",\"icon-spacing\":\"\",\"icon-direction\":\"row\",\"icon-color-hover\":\"#3a3a3a\",\"space-between-icons\":\"64px\"},\"useBrandColors\":false}},\"element_xfDyON4Bf5_LW2V532qcJ\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"
▪️atskleidžia komandos asmenybių stiprybes ir galimybes;
▪️apjungia bendram tikslui, procesui ir rezultatui;
▪️skatina kūrybiškumą pokyčių bei iššūkių metu.
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"4/6/7/12\",\"m-element-margin\":\"0 0 32px 0\"}}},\"element_yPSiyzq0CSc8g3RivKges\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"🔹 Patarimai ir pratimai iš teatro patirties, bet tinkami ne tik ant scenos.
🔹 Teatrinių metodų programa komandų bendrystei bei stiprybėms atskleisti.
🔹 Asmeninės konsultacijos tobulėjimui, savivertei ir pasitikėjimui savimi stiprinti.
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"center\",\"position\":\"4/3/8/9\",\"m-element-margin\":\"0 0 32px 0\"}}},\"-2_TcTWnA4PP9MWFdT_CL-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Kodėl jūs niekada negirdite, ko aš prašau? Ar tai viskas, ką sugebi? Dar viena klaida ir lėksi iš darbo! Kodėl Joana visada supranta iš pirmo karto, ką sakau?
Šie ir kiti panašūs kreipiniai girdimi ne tik teatre, bet ir ne vienoje organizacijoje. Ar jie padeda išspręsti problemas? Galbūt tą akimirką - taip, bet tikrai ne ilgalaikėje perspektyvoje. Smulkūs nesusipratimai ar nesusikalbėjimai galimi, o kartais net būtini, tačiau bendrų tikslų pasiekti galime tik nuolat bendraudami pagarbiai, suprasdami skirtumus ir galimybes, poreikius ir lūkesčius bei žinodami - kokio tikslo siekiame bendrai.
Tad kokios bendravimo klaidos trukdo susikalbėti tarpusavyje?
- kritika ir kaltinimai (grasinimai visuomet priverčia žmogų gintis, o ginasi žmogus vedamas instinktų, ne racionalaus proto, todėl problemos išspręsti tai nepadeda);
- palyginimai (lyginamasis tik stiprina nepasitikėjimą savimi, organizacija ar tikslais ir demotyvuoja apskritai ko nors siekti);
- netinkama intonacija - šaukimas (žmonių smegenys blokuoja agresyviai perduodamą informaciją, be to žmogus pripranta prie rėkimo, tad paskui gali nieko nedaryti, kol nesulauks “tokio” postūmio);
- perteklinis patarinėjimas (taip įpratinami darbuotojai laukti tikslių ir smulkių nurodymų, nieko nepradeda, neatsiranda poreikio iniciatyvai);
- pašaipos ir juokeliai (visų humoro jausmas skirtingas, jautrumo lygis skirtingas, tad kartais netinkamoje vietoje sarkastiškas epitetas gali virsti įžeidimu);
- tylos bausmės (neišsiaiškinimas pagarbiai ir abipusiai - nieko neišsprendžia, o palieka nežinomybėje ir problemą ją tik pagilina);
- ilgi moralai (kartais režisierių pastabos po repeticijų trunka ilgiau nei vaidinimas, aktoriai tiesiog pavargsta klausytis ir pradeda svajoti, planuotis vakarą ar savaitgalį).
Žinau ne vieną istoriją, kai spektaklis neišvydo scenos šviesos, tik dėl to, kad komanda nuolat konfliktavo su režisieriumi, o to pasekoje ir tarpusavyje. Bendras tikslas pasiekiamas tik bendradarbiaujant, o bendradarbiavimas įmanomas susikalbant. Nebūtinai tais pačiais žodžiais, bet bent jau galvojant ta pačia linkme.
Ar savo darbe jaučiatės išgirstas ir suprastas? O gal turite kuo papildyti sąrašą, kas jūsų organizacijoje trukdo susikalbėti?
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/15/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"1CcFH9qH-u6EsR1vfPPJy-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Pirma, svarbu suprasti, kad šias savybes turi ne tik aktoriai.
Dar svarbiau žinoti, kad įgūdžiai įgyjami. Net intravertas gali išmokti bendrauti sklandžiai, kai jam reikia pristatyti savo naują kūrinį auditorijai. Choleriškos prigimties asmenybė išmoksta valdyti savo emocijas bendradarbių būryje. O smalsus vaikas visada pabandys pasiekti bent akimirkai tai, kas jam uždrausta. Ypač, kai niekas nemato.
Ir svarbiausia tikėti, kad šių savybių lavinimas veda į kūrybiškumą. Kaip teigia E. Fromas - “Mokytis kūrybos - mokytis gyventi”.
Tad kokius gebėjimus aktoriai ugdosi ruošiantis sceniniam gyvenimui, bet pritaiko juos ir \\\"ant žemės\\\"?
Reakcija - greitas mąstymas išmoko greitai priimti teisingus sprendimus komplikuotose aplinkybėse. Atliekant reakcijos lavinimo pratimus nėra laiko kada save kritikuoti, tad įgūdžiai suteikia pasitikėjimo savimi. Tuo pačiu lavinama intuicija, nes išjungus protą, įsijungia širdies balsas.
Vaizduotė visų pirma plečia požiūrį ir mąstymą, o įgytą patirtį padeda pritaikyti naujose aplinkybėse. Taip pat vaizduotė praverčia keliant tikslus ir uždavinius, nes norint žinot, ko sieksi (o siekiam, ko neturim), reikia atverti fantaziją.
Smalsumas mus veda pirmyn, skatina ieškoti, o bet koks procesas mus savaime tobulina. Žinoma, ieškant neišvengiama klaidų, nesėkmių, tad tuo pačiu ugdomės ir kritinį mąstymą. Smalsumas visuomet kovoja su baime, bet vaikystėje neužslopintas domėjimasis suteikia drąsos rizikuoti.
Susikaupimas sutelkia dėmesį, padeda valdyti jausmus ir kontroliuoti emocijas. Susikaupimas leidžia pažinti save, augina atkaklumą ir reiklumą, priverčia kelti sau iššūkius ir pabaigti pradėtus darbus.
Komunikabilumo dėka galima sklandžiai bendrauti ir efektyviai bendradarbiauti. Išmokstama save pristatyti, taip pat ginti savo interesus. Tik, žinoma, konstruktyviai ir argumentuotai.
Žinoma, aktoriai turi ir daugiau išugdytų savybių, kurios jiems padeda tiek profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Tai - reiklumas, jautrumas, empatija, atsidavimas, tolerancija, humoro jausmas ir t.t. Be to, visos jos tarpusavyje susipynusios ir koreliuoja: viena nuo kitos priklauso, viena kitą papildo, viena kitą įtakoja.
Kokios priežastys dažniausiai sukelia aktoriams nepasitikėjimo savimi jausmą?
🔘perfekcionizmas - siekti aukšto meistriškumo savo veikloje yra sveikintina, bet kartais persistengiama vis pataisant, patobulinant ar net keičiant. Taip nejučiomis net nukrypstama nuo pagrindinės idėjos, siekių. Reikalauja perdėtai daug pastangų, o laiko atžvilgiu - ne visada efektyvu.
🔘lyginimasis su kitais - nėra blogai lygiuotis į gerus pavyzdžius, pasisemti idėjų ar įkvėpimo. Tik žiūrėti į kitus reikia ribotai. Jei visas laikas skiriamas kitų klaidų pastebėjimui - nepastebimos savosios. Jei nuolat žmogus menkina save tarpe kitų - gali dingti motyvacija apskritai ką nors daryti.
🔘siekimas susikurtų idealų - atima “čia ir dabar” jausmą, realybės vertinimą, sąmoningumą ir racionalumą. Taip, vizijoje viskas atrodo tobula, bet procese susiduriama su neplanuotais nesklandumais, ne visos priemonės atspindi tikslus, todėl nesilaikant įsikabinus idealo, galima daug lengviau ir greičiau rasti problemos sprendimą.
🔘baimė suklysti/pamiršti/neišpildyti lūkesčių - premjera atsakingas momentas, todėl jaudintis prieš pasirodant auditorijai yra normalu. Bet kartais baimė suklysti gerokai didesnė už galimas klaidas. Perdėtai bijant, dėmesys koncentruojamas ne į tikslą, o į kaip išvengti klaidos/nepamiršti/pateisinti kažkieno lūkesčius.
🔘kitų nuomonės sureikšminimas - tai, kad rūpi, ką kai kurie žmonės apie mus galvoja, yra normalu. Juk karjerai turi įtakos, kokį įspūdį paliekame režisieriui, vadovui, partneriui, investuotojui ir pan. Bet visada atsiras, kas mus apkalbės, apšmeiš ar stumtels, todėl nereikia išjungti kritinio mąstymo ir kreipti dėmesį tik į konstruktyvią kritiką.
Svarbiausia atrasti teisingą santykį su savimi, realiai suvokti savo galimybes, gebėjimus ir tobulintinas savybes. Kartais perdėtas pasitikėjimo savimi demonstravimas slepia baisiausius kompleksus ir neišmanymą, o saviapgaulė išlenda kraštutinumais, nepagarba sau ir kitiems, įžeidinėjimu ir menkinimu. Todėl nereikia slėpti nepasitikėjimo savimi. Nepasitikėjimas savimi - pasekmė, o dauguma priežasčių susiformuoja dar vaikystėje. Geriau su nepasitikėjimu susipažinti, prisijaukinti ir po truputį keistis, ugdyti sąmoningumą naujais įpročiais. Apčiuopiami tikslai, vidinė tiesa ir aiškumas suteikia drąsos laisvai save išreikšti. Kompetencija ir atkaklumas, arba kitaip saviveiksmingumas, padeda siekti pergalių. O su pergalėmis, net mažiausiomis, palaipsniui auga ir mūsų pasitikėjimas savimi.
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/35/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"4Z0W5azYbmftvMs8Kl7Uh-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Teisingas savęs vertinimas lemia mūsų elgseną, sprendimų pasirinkimą ir ateities rezultatų siekimą. Kol mums sekasi gerai, nesusiduriame su pokyčiais, neturime problemų, iš esmės negalvojame apie pasitikėjimą savimi ar savivertės lygį.
Bet aktoriai su iššūkiais, improvizacijomis susiduria nuolat. Kiekvieną dieną scenoje jie turi lipti per save, lįsti iš komforto zonos ir valdyti pokyčius. Todėl privalo suprasti ir adekvačiai vertinti savo galimybes. Kiekvienas įveiktas etapas, suvaldytas jaudulys prieš auditoriją, kiekviena maža premjerinė pergalė sustiprina savivertę. Bet naujas pastatymas, naujas kūrybinis projektas - ir vėl nauji iššūkiai.
Kaip aktoriai nepasiklysta savyje? Kokiais principais vadovaujasi ir nusiteikia iššūkiams?
🔹Praėjęs nepavykęs vaidmuo, nelemia dabartinio galimybių. Nereikia prisirišti prie praeities. Kiekvienas vaidmuo kuriamas skirtingomis aplinkybėmis ir ne visi vaidmenys mums artimi, patogūs. Bet tai nereiškia, kad mes blogi aktoriai. Kaip ir ne kiekvienas pranešimas lydimas ovacijų, ne kiekvienas sprendimas efektyvus. Bet tai nereiškia, kad pranešėjas neturi kompetencijos kalbėti šia tema.
🔹Spektakliai kuriami žiūrovams, ne aktoriams. Dėl to ant scenos nėra vietos egoizmui, nepagrįstiems asmeniniams lūkesčiams. Kūryba ne dėl apdovanojimų, prizų, ar kritikų liaupsių. Nėra laiko galvoti kaip atrodau, ką kiti pasakys ir pan. Todėl pirmiausia stebi kaip žiūrovai žiūri, jaučiasi ir reaguoja.
🔹Aktoriai kelia sau iššūkį kiekvieną dieną padaryti daugiau ir geriau nei buvo vakar. Įvertinti, kas nepavyko - privaloma, bet esamuoju laiku galvoji į priekį, galvoji apie savo vaidmens tobulinimą. Koncentracija tik pirmyn.
🔹Aktoriai neprisiima atsakomybės už nekontroliuojamus veiksmus - spektaklis gali nepavykti ne tik dėl asmeninių nesėkmių: gali būti ir neteisingi režisieriaus sprendimai, kolegų netikslumai, techniniai nesklandumai.
🔹Savikritika nemenkina savivertės. Klaidos - tai pamokos, o savikritika suteikia progą jas pamatyti, toleruoti bei išspręsti.
Pasitikėjimas savimi - besąlygiškas savęs priėmimas, sąmoningas vertinimas ir kryptingai naudojamos vertybės bei stiprybės. Sveikas pasitikėjimas savimi neatsiejama vidinės harmonijos ir sėkmingų tikslų siekimo dalis. Aktorių tikslas ant scenos - pasiekti žiūrovą. Kai gerbi savo auditoriją, negali sau leisti nepasitikėti.
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/15/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"BnLT2Bn7d6xDbwkR3Ansu-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Geras komandos narys bendraudamas su kolegomis pirmiausia galvoja kaip savo elgesiu efektyviausiai gali prisidėti prie bendrai siekiamo tikslo. Jis geba atidžiai klausyti ir išgirsti, priimti siūlomą problemos sprendimo būdą arba konstruktyviai nesutikdamas pasiūlyti savąjį. Sklandi vidinė komunikacija komandą sutelkia ir motyvuoja, todėl svarbu, kad komandos nariai apsibrėžtų savo bendravimo kultūros gaires ir pasirinktų tokį bendravimo būdą, kuris geriausiai atspindėtų komandos vertybes, stiprybes ir siekiamybes.
Kokie penki teatriniai metodai aktoriams padeda rasti bendrą kalbą kūrybinėje komandoje?
* palik purvinus batus už durų - žiūrovams neįdomūs tavo asmeniniai santykiai, nuotaika, miego valandų skaičius, temperatūros laipsnis - spektaklis skirtas jiems, dirbi dėl jų, todėl būdamas ant scenos ir galvok apie juos.
* prieštarauk, jei turi ką pasiūlyti - ne visada patinka, ne visada patogu, ką ar kaip partneris/kolega daro, bet prieštarauti ir nesutikti gali tik tada, jei turi alternatyvų pasiūlymą. Tik prieš pradėdamas kritikuoti, pabandyk kolegos variantą - gal patiks.
* jokių asmeniškumų - geras partneris darbo aplinkoje nebūtinai gyvenime bus atvirai ar maloniai bendraujanti asmenybė, turinti kitokių pomėgių, nuomonę ir priešingų asmeninių savybių. Grubiai tariant, užkulisiuose galima “muštis”, bet scenoje teks bučiuotis.
* variantų daug, bet lieka tinkamiausias klientui (žiūrovui) - scenoje išbandome ne vieną galimybę, bet galutinis variantas lieka tas, kuris tiksliausiai atskleidžia siekiamos vizijos esmę.
* aiški vizija, tikslai ir uždaviniai - tiek individualūs, tiek bendri: komandai konkrečiai žinant, ką reikia pasiekti ir perduoti auditorijai, kyla mažiau klausimų ar abejonių, jaučiamas tvirtesnis pasitikėjimas savimi ir drąsesni pasiūlymai.
Bendravimas yra nuolat atsinaujinantis ir nesibaigiantis procesas. Universalaus ir visiems tinkamo efektyvios komunikacijos principo nėra. Tai priklauso ir nuo organizacijos kultūros, vyraujančios komandinės atmosferos. Be to, mes žmonės. Mums kartais tiesiog norisi būti išgirstiems, suprastiems. Efektyvus bendravimas organizacijoje vyksta veikiant kartu, padedant vienas kitam. Todėl kartais užtenka pasidaryti pertrauką, įsipilti kavos ir nuoširdžiai atvirai pasikalbėti.
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/13/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"SITQgZMJu8wHL_y_FXauU-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Lengviau atskirti savo stiprybes, išskirtinumą ir tobulintinus trūkumus.
Lengviau suprasti savo vertybes.
Lengviau atrasti savo pomėgius ir interesus.
Lengviau suprasti savo galimybes, norus, siekius.
Kiekvieną dieną atsiduriame įvairiose aplinkybėse. Kai kurias jų - patys sukuriame. Kitoms mes neturime jokios įtakos. Arba tos įtakos labai mažai. O kartais nepastebime, kad galime turėti įtakos…
Nežinodami, ko norim iš gyvenimo, lengvai tampame priklausomi nuo kitų nuomonės, norų ir galių. Įstojame į nemėgiamas specialybes, dirbame varginantį darbą, bendraujame su sekinančiais žmonėmis, perkame, tik tai, ką matėme reklamoj ir atostogaujame ten pat, kur kaimynai. Atrodo kitur gražiau, geriau. Kitam lengviau. Arba atvirkščiai, įsivaizduojame tik vieną tiesą, laikomės principų, susikurtų paauglystėje, nepasitikim ne tik savimi, netikim ir kitais.
Pažindamas save - pažįsti kitą. Suvokdami skirtingų charakterių savybes ir ypatybes, vertindami (bet neteisdami!) savo ir kitų skirtumus, ugdomės toleranciją ir pakantumą. Pasidaro lengviau bendrauti su šeimos nariais, kolegomis, stovint eilėje tampam kantresni. Ir net save labiau mylėti pradedame. Nes ieškodami trūkumų, esame priverti išgryninti savo stiprybes. Sąmoningas savęs vertinimas padeda kontroliuoti save ir tobulinti, praplečia galimybes išnaudoti savo potencialą karjeroje. Tik žinodami, ko siekiame gyvenime, ką trokštame palikti po savęs, ką svajojame perduoti savo vaikams, sugebame pagrįsti nuomonę ir ginti įsitikinimus. Tikime savimi ir savo darbais!
Man padeda teatras. Teatras ugdo sąmoningumą, kelia klausimus, skatina ieškoti atsakymų. Tuomet nelieka nieko kito kaip analizuoti rezultatus ir priimti sprendimus. Taip pat teatre neišvengiu bendradarbiavimo. Darbas su kitais suteikia grįžtamąjį ryšį. O geriausias mano atvaizdas - mano vaikai. Turiu pripažinti, kad šiame veidrodyje dar turiu ką dailinti. Tai labai įkvepia judėti pirmyn.
Deja (o gal “jėga”? - čia priklausomai nuo charakterio tipo ) - savęs pažinimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas. Keliai, kur nesimato pabaigos, mus baugina. Gal todėl ir vengiame žiūrėti į savo vidų? Vengiame ne tik vientavės, vengiame net tylos. Kiekvieną savo laisvą akimirką stengiamės užpildyti triukšmu: garsiniu, vaizdiniu, veiklomis, pačiomis smulkiausiomis, kad tik nepasiliktumėme su nepažįstamu pačiu savimi.
Kviečiu jus į tylą. Savo tylą. Trumpam. Kad susitikę galėtume abipusiai maloniai ir įsimintinai pabendrauti ;)
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/18/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"WOypvMTYdJrkZkdb0TT7e-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Ar kada esate pagalvoję - ką aktoriai mokosi? Vaidinti, šokti, dainuoti?
Studijų aprašymuose rasime, kad studentai bus mokomi vaidybos meistriškumo. Meistriškumo sinonimai: drąsa, įgūdis, mokslas, šaunumas, narsa, pranašumas, sugebėjimas…
Taip. Šokti ir dainuoti mes mokomi. Bet šios meno rūšys turi ne mažiau žanrų nei vaidyba skirtingų technikų. Dėl to būsimi aktoriai šoka ir baletą, ir polkas, ir stepą. Dainuoja arijas, dzūkų liaudies dainas ar net grigališkuosius choralus. Mokosi fechtuotis, akrobatikos triukų, kovos menų. Mūsų kursas net su pripučiamom lėlėm performansą turėjo. Taip taip - tom iš malonumo prekių parduotuvės.
Kodėl aktoriai turi mokėti dainuoti ir šokti? Ne, tikrai ne dėl to, kad gražiai “judėtų” scenoj. Ir tikrai ne visuose spektakliuose dainuojama, o ypač šiais skaitmeniniais ir techninių galimybių laikais.
Šie dalykai mus meta iš komforto zonos. Retai į vaidybos specialybę stoja ir plastiška, ir puikius vokalinius duomenis turinti asmenybė. Vienas kursiokas dainavo kaip su drambliu ant ausies, kitas žinojo tik valso šokį, \\\"modernas\\\" jam skambėjo kaip kažkoks gėdingas reikalas… Aš į natas pataikiau, bet turėjau nepaaiškinamą baimę dainuoti viešai. Užtaigi mane dėstytoja jau pirmą pusmetį atsivedė į koncertą. Dainuoti su trečiakursiais. Niekada nepamiršiu tos dienos būsenos. Bet daugiau jos nepatyriau. Jaučiausi kaip ugnį praėjusi.
Vaidyba - ne tik drąsa scenoje ir atmintinai sakomas tekstas. Vaidyba tai - siekis apjungti dvasines ir fizines savybes kitiems tave įdėmiai stebint ir nejausti dėl to diskomforto. Todėl ir mokomės iš pradžių, atrodo, nepasiekiamų meistrystės aukštumų: dainuojam sunkiausius kūrinius, mokomės vaikščioti ant rankų ar laužomės bandydami battement tendu jeté. Bet pasiekti ir išmokti viską galima. Tik dirbti reikia. Su savimi ypač. Visokių etapų pasitaiko, bet būtent vieši atsiskaitymai mus išmokė siekti geriausio. Nes ne kitiems bus blogai, jei tu pasirodysi prastai. Kiti tave greit pamirš, neįsidėmės, o gal net nepastebės. Tik tu savo nepasiruošimo scenai niekada nepamirši. Juk, kai žiūrim spektaklius, koncertus - įsidėmim tik geriausius, ar ne?
Bijau, bet darau. Šoku kūlversčiu per stalą, stoju ant galvos. Neleidžiu sau turėti pasirinkimo tarp patogumo ir pastangų. Patogumas ne visada reiškia pasitenkinimą. Baimė mus verčia ieškoti, o ieškojimas visada kažkur atveda. Veskitės savo baimę drauge. Dviese smagiau :)
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/12/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"ZQbqlmQBPzBDL7AkeRYWW-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Kaip dažnai “ai, tiek to”, “čia nesąmonė”, ir “vis tiek žinau ką atsakys” sumenkina jūsų norą paklausti, pasiūlyti, parodyti…
Man šie kritikai skambina kiekvieną dieną. Kiek save pamenu. Tik teatre aš išmokau jiems nebeatsiliepti. O jei šie įkyruoliai paskambina iš nežinomo numerio, suvaidinu, kad ryšys nutrūko. Taip taip, tuo banaliuoju būdu: “Alio, alio? Nebegirdžiu jūsų…” Dar būna, kad jie įsilaužia į mano socialines paskyras ir apsimetę gerais pažįstamais siuntinėja dviprasmiškas žinutes. Tada tenka ir slaptažodžius pasikeisti. Galėtų kas įsteigti minčių teršalų gaudytojų ir naikintojų organizaciją. Galėčiau ir aš, bet bijau, kad norėčiau grąžinti inkvizicijos laikus. Bet tada dar pati akmenimis užmėtyta būčiau. Nereikia. Pastaruoju metu tiek diskutuojama, kas yra žodžio laisvė. Tebūnie ir minčių laisvė. Mano reikalas, kurias priimu į draugus, kurias blokuoju.
Galite sakyti, kad aš bėgu nuo kritikos. Bet juk tiek jos išklausiau! Ir daugiausiai ne iš kitų, o savęs, tad pavargau. Dabar aš noriu daryti. Nebebijau klysti. Noriu klysti. Tiesą sakant, nebežinau, kas yra klaidos. Šį žodį stengiuosi pakeisti sinonimais - iššūkiai, pamokos, galimybės. Pasirašiau sutartį su savimi ir įsipareigojau: priimti save, realizuoti save, džiaugtis savo sėkmėmis ir gyventi harmonijoje. Jei kam reikia, parašykit - atsiųsiu trafaretą.
Kodėl sau neleidžiam daugiau nei galim? Dėl gėdos? Dėl baimės? Dėl gėdos baimės? Gėda - vienas nepatogiausių jausmų. Gėdą slepiam net nuo savęs. Bet kuo daugiau slepiam, tuo daugiau jos atsargų kaupiam. Todėl šią sąmonės piktžolę rauti reikia su šaknimis. O kartais ir pagalbos prireikia. Kaip toj pasakoj apie ropę.
Aktorinio meistriškumo studijose į sceną niekas nevaro. Bet nėra baisesnio pojūčio, kurį patiri supratus, kad visi jau artėja savo pasirodymų išbaigtumo link, o tu dar nė karto neįžengei į vaidybos aikštelę. Tu negali žiūrėti į kurso vadovų akis, nesijauti lygiavertiškai bendraudama su bendramoksliais. Juk nereiškia, kad kiti, bandantys kurti, neklysta ar negauna režisieriaus pastabų. Kartais ir nemalonių epitetų susilaukia. Tą akimirką pagalvoji, kaip gerai, kad šiandien vis tiek neplanavai rodytis. Bet palaipsniui matai, kaip visi aplink tave tobulėja. Tik tu sėdi nematoma kampe ant kėdutės ir vis labiau į ją smengi. Jaučiuosi daug nutolus nuo to kampo, bet vis užduodu sau klausimą: “Kaži kur būčiau dabar, jei nebūčiau leidus sau tiek ten tūnoti be prasmės…” Taip norėtųsi rasti pasiteisinimų ar ką nors apkaltinti. Deja, galiu tik save.
Kartais svarstau, kiek perfekcionizmu iš tiesų bandome pridengti savo baimę pasirodyti netobulu? Neskelbiame įrašo, kol nesugalvojame super wow įtraukaus pavadinimo. Sukuriame aibę sau neginčijamų pasiteisinimų ir pasitraukiame iš lažybų su kolegomis, nes, rodos, jiems geriau sekasi. Šiemet madingos spalvos - geltona su pilka, bet ieškodami idealaus jų atsplavių derinio galime sulaukti violetinės ir žalios eros.
Gėda turi privalumų. Ji išmoko mus taisyti klaidas, labiau stengtis, siekti užsibrėžtų tikslų. Nenorėdami patirti gėdos, stebime aplinką ir prisitaikome kitose kultūrose, išmokstame moralaus ir mandagaus elgesio normų. Aišku posakis “visai neturi gėdos” tam tikrais atvejais subjektyvus dalykas.
Viskas turi dvi puses. Ir tikrai nereikia daryti tik dėl darymo. Tuo labiau dėl to, kad kiti taip daro. Privalu atsirinkti, kas tuo metu reikalinga sau pačiam, šeimai, verslui. Bet jei idėjos realizavimui tetrūksta paspausti “play” mygtuką, o tu jo nepaspausi suabejojęs, kad ši minčių melodija tik tau skambi. Ar atleisi sau išgirdęs panašią muziką kitoje salėje? O gal vis tik ženkim drauge į areną ir lai visi švilpia. Juk iš esmės jie švilps palaikydami. Vieni tave, kiti save, treti net negalvos ką. Niekada nesužinosim, ar Šekspyro pjesių nušvilpinėtojai tai darė ne iš pavydo. Interneto šaltiniai teigia, kad XIX a. egzistavo net klakerių mafija ir sėkmingai šantažavo La Scala atlikėjus. Vis tik manau - geriau būti nušvilptam, negu atsisakyt galimybės išgirsti plojimgg
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/16/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"page_88rsSJ_kuL_aGTbq6MqiA-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"Ar vestumėte mokymus vienam dalyviui? Nors buvo numatyta dvylika...
Daugiau pradėjus bendrauti su verslo sričių atstovais, net kelis kartus teko išgirsti, kad nieko nereikia daryti nemokamai, o jei ir yra, koks “freebie”, jis tam, kad pritrauktų mokių klientų. Pasirodo, net “išeit ant nulio” - ne lygis.
Bet jei vienas žiūrovas nusprendė, ateit į tavo spektaklį, ar jis kaltas, kad kiti neatėjo? Ar taip ir sakyti tam žiūrovui - “Nepyk, bet man neapsimoka tau vaidinti…”
Juk ne viskas matuojama apsimoka - neapsimoka, verta - neverta.
Ir tiesą sakant, vienam vaidinti - didesnė atsakomybė ir daug daugiau meistriškumo reikalaujančios aplinkybės. Nei tu, nei jis nepasislėpsite daugumoje. Atvirumas, empatija - maksimali, improvizacijos dešimtkart daugiau, o įspūdis - vienkartinis. Gal pakartojamas, bet nepamirštamas.
Todėl džiaugiuosi, kad praėjusią savaitę su Simona Bareike nusprendėme neatšaukti mokymų programos tik vienam dalyviui.
🌀Nes ji atsipirko dvasiškai ir net viršijo lūkesčius emociškai.
🌀Pasitikrinome eigą, turinį, partnerystę.
🌀Pastebėjome ir įsivertinome tobulintinus momentus.
🌀Sulaukėme stipraus grįžtamojo ryšio.
🌀Pasikėlėme savivertę, pasitikėjimą savimi ir laimės indeksą. Galima judėti toliau.
Beje, valstybės istorijoje turėjome tik vieną karalių. Ir taip juo didžiuojamės. Mūsų dalyvis ne Mindaugo vardu, bet programos metu garbinome kaip karalių.
Karantino metu visi stebėjome daug vaizdo įrašų, konferencijų, pranešimų ar mokymų. Ir kalbėtojų pasitaikė įvairių. Nieko nesmerkiu, bet jūs turbūt neįsivaizduojate aktorių scenoje su lapais rankose. Taip ir man sudėtinga klausyti skaitomo pranešimo. Jei nėra vidinės organikos, geriau jau paskirti laiko ir išmokti tekstą mintinai. Pranešimo metu, galvojimas apie tekstą, tiesiog natūraliai ves mintį į priekį.
Manote, tam reikia daug laiko? Žinia, atminties rūšių, tipų yra įvairių. Kiekvienas mūsų informaciją priima ir apdoroja taip pat skirtingai. O atminčiai lavinti būdų bei pratimų - tikrai ne vienas. Kaip aktoriai mokosi tekstą? Apjungdami ir sinchronizuodami visus pojūčius, įsijausdami į skaitomą ar pasakojamą tekstą, paryškindami jį konkrečiais veiksmais ar gestais. Juk žinote, kad aktoriai scenoje net galvos nepasuka be tikslo? Monologų metu jie susidėlioja seką, kada žengs į dešinę, išties ranką, kilstels balsą, nusišypsos….Ir be abejonės, tam turi sau aiškią vidinę loginę seką.
Suprantu, kad prezentacijos metu ar zoom ekrane keistai atrodytumėte pradėję vaikščioti ar sukinėtis. Tad kaip jūs aktorių metodą galite pritaikyti praktiškai:
pasirinkite nuoseklių veiksmų seką, kurią atlikdami mokysitės teksto. Pavyzdžiui: rūšiuosite daiktus, sportuosite, gaminsite salotas, užsiimsite namų ruoša ar pan.. Būtų idealu, jei veiksmai bent šiek tiek atspindėtų jūsų teksto temą. Be to, tai nebūtinai turi būti buitiniai darbai. Svarbiausia pajungti vaizduotę, pajudinti kuo daugiau pojūčių ir, kad veiksmai turėtų loginį nuoseklumą.
Tekstą suskirstykite pastraipomis ir kiekvienai jų priskirkite vieną veiksmą. Kol atliekate vieną veiksmą - balsu skaitote/mokotės pirmą pastraipą. Smulkinate agurkus/dėliojate knygas - mokotės antrą pastraipą. Ir taip toliau. Taip suaktyvinate ne tik visus pojūčius, išlaisvinate kūną, pajungiate vaizduotę. O vėliau norint prisiminti tekstą, nereiks tik apie jį galvoti. Atmintis asociatyviai susiejus veiksmus leis lengviau atgaminti tekstą. Mums scenoje dažnai būna, kad kūnas atveda į tam tikrą vietą. O mes stovim ir galvojam ko čia atėjom. Tada savaime išsišaukia tekstas ar koks veiksmas.
Na ir žinoma, tekstą ir veiksmų seką kelias dienas, po kelis kartus pakartoti. Teatre, būna kelių minučių sceną kartojame kelias valandas. Tada išmokstam ne tik savo, bet ir kolegų tekstus.
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/11/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}},\"page_wktg6Vf_CCgFyQI4XLWtA-section-title\":{\"type\":\"GridTextBox\",\"content\":\"My post content
\",\"settings\":{\"styles\":{\"text\":\"left\",\"align\":\"flex-start\",\"justify\":\"flex-start\",\"position\":\"2/3/11/15\",\"m-element-margin\":\"0 0 16px 0\"}}}},\"navigation\":{\"items\":{\"home\":{\"type\":\"Page\",\"subItems\":[]},\"zOXPiuDa4lMfC7VA9jq8m\":{\"type\":\"Page\",\"subItems\":[]},\"page_IsvDEgXCHmtUj5w4TFuQT\":{\"type\":\"Page\",\"subItems\":[]},\"page_VEvoAd_zuvJDAhvdutVB5\":{\"type\":\"Page\",\"subItems\":[]}},\"hidden\":false,\"itemsIds\":[\"page_IsvDEgXCHmtUj5w4TFuQT\",\"zOXPiuDa4lMfC7VA9jq8m\",\"page_VEvoAd_zuvJDAhvdutVB5\",\"home\"],\"hiddenItemsIds\":[]},\"blogCategories\":{},\"hasActivePlan\":1,\"domain\":\"theatrumsum.art\",\"user\":{\"fullName\":\"Indrė Endriukaitė\"}}"